Psichologė, Šaukštas Proto

Šaukštas Proto, 2022 m. 24 savaitės apžvalga

Lyginu psichologinį ir fizinį sveikimą, pasakoju apie su pokyčiais susijusius mitus, tikrinam, ar vaikai valgo tik tai, ką mėgsta, kaip muzika padeda nuo emocinio valgymo, kaip staigiai  smegenys sureaguoja pamačiusios maistą ir kodėl meduolis visada laimi.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. birželio 11 d.

Gyveno kartą žmogus. Paprastas, bet ne primityvus, geras, bet ne bestuburis, protingas, bet ne genijus. Tiesiog žmogus iš pačios storiausios Gauso kreivės vietos. Dirbo nuoširdžiai, bet nesinėrė iš kailio, retkarčiais gaudavo pagyrimų, retkarčiais - kritikos, kartais pasistengdavo, kartais pasisekdavo. Žmogų jo Mama mokė, kad reikia padėti ir duoti. Mamą jis, žinoma, mylėjo ir gerbė, todėl darė kaip lieptas. Davė marškinius, vandens, ranką, širdį, sykį net inkstą. Davė patarimus, pagalbą, atjautą, dalijo idėjas, įkvėpimą, žarstė kritiką. Mama nemokė Imti. Imti, ji sakė, yra Negražu. Neimk. Todėl Žmogus sakė visiems, kas jam ką nors siūlė - ačiū, ne, bet gal ką nors Imsit? Pagalbos? Patarimo? Širdies?

Šaukštas Proto, 2022 m. 23 savaitės apžvalga

Dalijuosi mintimis apie baimę praleisti progą, artimosios žmonių aplinkos poveikį valgymo sprendimams, muzikos įtaką valgymui, žmonių požiūrį į veganus, į jų moralės ir sveikumo vertinimą ir su valgymu susijusias asmenybės savybes.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. birželio 4 d.

Šiemet, turbūt, pirmą kartą karšta. Sėdžiu ant žemės, jaučiu, kaip šlampa užpakalis, bet man tai nė kiek nerūpi. Oras intensyviai kvepia alyvomis. Sėdim pačiame Alyvų kalno viduryje (ne To Alyvų kalno - o Šito Alyvų kalno). Dalinuosi savo krauju su keletu uodų. Tegul. Maža donorystė būsimam kokio nors paukščio labui. Kvepia kaip pavasario atostogos Kaune ir vasaros atostogos pajūryje. Kaip tankus vėjo plaukuose, šiltos odos, storų įdomių knygų ir lengvo "ai" metas. Laikas vos drįsta sėlinti, net jei jį ir galima matuoti kitų alyvomis besigėrinčių sakiniais ir žingsniais. Baltos, rožinės, melsvos, violetinės. Paprastos ir pilnavidurės, mažos ir didelės. Tankios ir visai ikebaninės, žaliais ir geltonais lapais. Visos vienu metu pajutusios tiek džiaugsmo, kad nesitvėrė savoje žievėje ir sprogo kuo gražiausiais fejerverkais. Štai. Prašom, čia jums. Laiko sustabdymui, jūsų asmeninei amžinai zen akimirkai. Ar bus rytoj, klausiu, ar galiu grįžti? Kas yra rytoj, kai dabar trunka amžinai?, klausia alyvos. Tiesa, tiesa. Čia ir dabar telpa visi pavasariai, visos atostogos, buvusios ir būsimos, visi įrodymai, kad pavasaris atėjo ir nebeišeis, kad vasara vis tiek sušildys, net po to, kai pasibaigs, ir atrodys, kad lis amžinai.

Šaukštas Proto, 2022 m. 22 savaitės apžvalga

Pasakoju apie savo pirmą sodą, ypač skoniams jautrius žmones, svarstau apie tai, ką reiškia būti šeimos maitintoju, kaip mūsų valgymo sprendimus veikai tai, kaip matome kitus valgančius, kada išmetam daugiau maisto ir kaip vaikų maisto neofobija susijusi su jų mąstymo lankstumu.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 28 d.

Šiandien viskas taip greitai keičiasi. Penkios minutės šiltos saulės, kvapą gniaužiantys skaisčiai balti debesys, šalto vėjo gūsis, juodi debesys, lietus be ledukų, lietus su ledukais (laikykitės pomidorai, laikykitės!...), vėl saulė, greitasis sodinimas (o! narsuoliai sukulentai, vis tik atsigauna!), dar lietaus, dar vėjo... Primena pajūrinius klimatus. Kurie primena visų pirma atostogas, visų antra - jausmą, kad esu gyva. Na, ne tai, kad dažnai jausčiausi mirusi (nors būna ir tokių akimirkų), bet nuolatiniai pokyčiai vis dirgina kažkokį džiaugsmingos gyvybės pojūtį ("orientacinį refleksą", paslaugiai, bet dygiai sako vidinė ypata raginiais akiniais). Maždaug taip būna gera greitai važiuoti arba plaukti, skrodžiant orą. Judėjimas, tėkmė, srautas, nuotykiai, naujovės, pasikeitimai, tobulėjimai, atradimai. Visko reikia, kaip gyvybės įrodymo. Gal net ne vien gyvybės - ir jėgos, ir jaunystės, ir drąsos. Ne taip jau dažnai pokyčius ir progresą vertinam neigiamai - dažniau net nepradėjus susimąstyti, galva ima spontaniškai linksėti - taip taip, gerai pavarei, taip ir laikyk.

Šaukštas Proto, 2022 m. 21 savaitės apžvalga

Svarstau apie tai, ką reiškia pažinti save, pasakoju apie maisto neofobiją, apie ketinamą ir realiai suvalgomą maisto kiekį kartu su kitais, dalijuosi atsakymu Laimės Dietai apie autizmo diagnozę, postringauju apie sveiko maisto sąvoką, apie valgymo šeimoje reiškinio struktūrą ir dalijuosi tyrimais apie maisto pasirinkimo ir progesterono ryšį.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 21 d.

Tiesiog maudžiausi art deco minčių sraute, aštuoniakampėse formose, tautiškuose motyvuose, asociacijų gijos tįso iki steampunkinių Viktorijos laikų, vis vaidenosi, kad girdžiu mažojoje laiptinėje brazdančius nešulius (šiandien laukėm džiovintų slyvų, šokolado, popieriaus laiškams ir pieštukų - bet netikėtai galėjo nustebinti ir apelsinų džemas), dar vis sklaidėsi skrebučių kvapas ir kažkur vis kitam kambary skambėjo lengvas svingas. Su ypatinga jėga šovęs noras gyventi laisvai, autentiškai, gražiai, patogiai smelkėsi pro mažiausius plyšius, gimdė gatves, įstaigas, namus su visterijomis, gatves su kavinėmis, šviesios ateities vaizdą, ir nepaliaujamą norą padaryti dar kažką. Tikrai, buvo ir Ingelevičiaus trobesiai, akmeninės gatvės ir laiptai į kalnus - bet buvo ir dešimtims tūkstančių normalus keturių kambarių butas su vonia, elektriniu skrudintuvu, šakutėmis alyvuogei, palmėmis, viso pasaulio maistu, žiniomis ir galimybėmis.

Šaukštas Proto, 2022 m. 20 savaitės apžvalga

Pasakoju apie dienoraštį, kaip apie dėmesingumo praktiką, natūralią detoksikaciją, ko reikia sveikos mitybos įpročiams ugdyti, kaip palengvinti sau gyvenimą, gyvenant su ADHD, ką rašom prie maisto nuotraukų Instagrame, ir kaip viskas su viskuo susiję.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 14 d.

Žinojau šį žodį ir seniau, bet atrodo, kad tik kaip atvaizdą. Išgirdau dainą, ir žodis atgijo, suplasnojo ir išsiskleidė. Seniau turbūt būčiau pasakojus ilgą istoriją, koks tas jausmas. Kai tau tik trylika, o atsisveikini su draugais, kurių tiksliai žinai, kad nebepamatysi _niekada_. Kai bandai išsaugoti stebuklingo mėnesio likučius ir rašai po tris, keturis, penkis laiškus per dieną - bet galiausiai išsenka ir jie, ir lieka tik tas jausmas. Kai į dangiškas pievas išeina mylimi žmonės ir katinai. Tikiuosi, tikiuosi, kad jie ateis prie dangiškų vartų - bet gal, kaip toj knygoj, ir dangus toks didelis, kad niekada nesusitiksim?... Kai tau nebe trylika, bet ir išvažiuoti taip sunku, kaip per save visą išskelti bedugnę, į kurią sukrenta visa iki šiol turėta meilė, laimė ir džiaugsmas, be aido ir be atspindžio. Kai žiūri į mažą narsų kosminį aparatą, kuris 9 metus skrido iki Plutono, dieną fotografavo kvapą gniaužančias nuotraukas, ir dar devynis mėnesius jas siuntė atgal, ir nuskrido tolyn... į niekur, į kosminę tamsą ir tylą - tol, kol užteks jėgų tirti ir pasakoti mums.