Psichologė, Šaukštas Proto

Šaukštas Proto, 2023 m. 51 savaitės apžvalga

Rekomenduoju Michele Ogundehin knygą "Laimė būti namuose", pasakoju apie ką yra minčių perkramtymo sąvoka, dalijuosi tyrimais apie tai, kokį maistą mes mėgstam - ir kokio norim, kaip žmonės kalba apie sveiką mitybą, kuo skiriasi komunikacija naudojant skaitmenines technologijas nuo gyvos ir siūlau rūpinantis dovanomis kitiems, pasirūpinti dovanomis ir sau.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gruodžio 16 d.

Yra kelios sąvokos, kurios man visą laiką atrodo kaip prie avių būrio pritapę vilkai - niekas kaip ir nepastebi, bet man nesiklijuoja, nesvarbu iš kurios pusės bežiūrėčiau. Viena tokių sąvokų yra "tinginystė". Sutinku, patogu kažkaip vadinti sistemingą ir pasikartojantį elgesį. Jis yra atpažįstamas, jo nereikia papildomai aiškinti (nors čia gal verta pasitikrinti - kas jūsų žodyne yra "tinginys", jeigu ne pyragas?). Šiaip jau dažniausiai sąvoka naudojama, kad kažką paaiškinti - jis ar ji nedaro to ir ano, nes yra tinginys. Erm, gerai, bet... Man čia jau pradeda kibirkščiuoti laidai galvoje. Ką tai paaiškina? Čia tokia nekintanti vidinė savybė, kuri, ištikus prašymui arba reikalui, surakina rankas ir kojas, ir žmogus realiai negali? Tai aišku, kad ne. Sistemingai nusprendžia nedaryti ir neklausyti? Tada čia priekaištas ir kaltinimas? Ir ką jis keičia?

Šaukštas Proto, 2023 m. 50 savaitės apžvalga

Rekomenduoju David Lynch knygą "Pagauti didžiąją žuvį", samprotauju apie kritinį mąstymą ir apie tai, kad ne visi įsitikinimai yra teisingi, kaip socialinė kognityvinė teorija padeda mokytis sveikai valgyti, linku neperdegti šventėse, dalijuosi tyrimais apie oksitocino poveikį reakcijai į maistą, skaitmeninės atskirties iššūkius ir siūlau iš dalies mintinį, iš dalies elgesio eksperimentą apie švenčių neskubinimą.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gruodžio 9 d.

Šiandien mano galvoje - du ožiai ant tilto. "Aš nieko su tuo negaliu padaryti", sako vienas. "Bet, bet, bet! Gal galima, gal nepasiduok, gal čia svarbiausias dalykas, bet, bet, bet!", tvirtina kitas. "Nieko negaliu, nieko. Ir neturėčiau galėti. Yra kaip yra". "Bet juk tiek daug kartų nenuleidom rankų!". "Ne, nieko. Nustok apie tai galvoti. Užsiimk kažkuo kitu". "Man jau akys skauda nuo to kažko kito, aš ir taip padarau trijų dienų darbą per dieną, ir taip jau bet kiek daug laiko!". "Yra kaip yra".
Ačiū psichologijos praktikos mokslams už tai, kad yra stebėtojo pozicijos technika. Sėdžiu ant kranto ir žiūriu į tuos du ožius. Nesiimu palaikyti nė vieno, bet klausausi, ką jie abu sako. Kaip nebūtų gaila - teisūs jie abu. Nėra vienos teisybės. Viskas aišku tik pasakose ir herojiškuose mituose. Čia, ant žemės, yra situacijų, kai nėra nė vieno gero sprendimo, o yra du blogi. Arba dar daugiau blogų. Arba du geri. O kai jau lėčiau apie tai pagalvoji - tai tiesiog keli skirtingi sprendimai, kiekvienas su savo šviesiom ir tamsiom pusėm.

Šaukštas proto, 2023 m. 49 savaitės apžvalga

Rekomenduoju Ericho Frommo knygą "Pamiršta kalba: įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą", pasakoju kaip siauri džinsai spaudžia galvą, dalijuosi tyrimais apie svorio stigmą, saldaus skonio pradedamus procesus organizme, informacijos apie asmenybę socialiniuose tinkluose patikimumą ir siūlau rasti savo jėgos žodį.

Iš asmeninio dienoraščio. 20... m. gruodžio 2 d.

Sėdžiu apsivyniojusi savo ištikimu mėlynu languotu apklotu. Išsitraukiu jį retai, saugau jo išplonėjusius, kadaise pūkuotus šonus, nes noriu, kad mano jo užtektų visam laikui. Bet panašu, kad grįžome namo su keliais kažkurioje stotyje ar kažkuriame uoste prie manęs pritapusiais virusais. Panašu, kad jiems čia jauku, ir jie nutarė čia pasilikti ilgėliau. Mano mėlyno languoto kokono viduje šilta ir minkšta, ir tą jausmą vis norisi pagarsinti, o tą kitą, kur suka visą kūną kaip gręžiamą, o galvoje aidi neaiškūs kosminiai garsai - norisi pritildyti. Geri arbatą ir žiūriu gamtos dokumentiką. Buvo portugališkos skaisčiaspalvės medūzos, dabar - Brazilijos laukinė gamta ("ar žinojot, kad didžiausia laukinių leopardų populiacija gyvena Brazilijos miškuose?" - ne, nežinojau, bet sužinojus niekas galvoje nekrusteli, matyt vis tik guli užsikloję galvas vėsiais rankšluosčiais ir stengiasi nejudėti).

Šaukštas Proto, 2023 m. 48 savaitės apžvalga

Rekomenduoju Stanley Tucci knygą "Skonis. Maistas mano gyvenime", pasakoju apie ortoreksiją, dalijuosi tyrimais apie maisto fotografavimo efektą, vieną iš galimų nutukimą paaiškinančių smegenų ypatumų, ir dalijuosi pasiūlymu šventinio stebuklo evoliucijai.

Iš asmeninio dienoraščio. 20... m. lapkričio 25 d.

Savaitgaliai man dažnai būna panašūs į olas - tokias, kur skliautas toli ir aukštai, per vidurį neįsivaizduojamo tyrumo ežeras, visiškai lygiu paviršiumi, kažkur laša - nesimato, bet aiškiai girdisi - ir kvepia šlapiu skėčiu. Ne, iš tiesų mano savaitgaliai nekvepia šlapiu skėčiu, bet aš šitų bakterijų pavadinimo nežinau, ir kartą užuodusi jas tikroje oloje, dabar jau nebegaliu atsisveikinti su šita asociacija. Na, tai tegul. Bet šalia aidinčių lašų mano galvoje aidi ir per savaitę nugirsti dalykai, apie kuriuos prisėdu pagalvoti ilgiau. Jau visai kaip gerai žinomoje knygoje apie burtininkų mokyklą, paleidžiu tuos dalykus į olos vidurio ežerą ir stebiu, kaip jie skleidžia ūkanos storumo sparnus, auga, plėtojasi, plaukioja, keičia spalvas ir vis atidžiai į mane pažiūri, ar tikrai matau. Matau, tikrai matau, ir man labai patinka.

Šaukštas Proto, 2023 m. 47 savaitės apžvalga

Rekomenduoju Kurzgesagt filmą apie visą Žemės istoriją, dalijuosi paskutine asmenybės savybių ir iš to atsirandančių naujų savybių sankirta, pasakoju, kokio dydžio įtaką turi lėkštės dydis, dalijuosi tyrimais apie maisto noro ir mėgimo skirtumą, apie nuotoliu dirbančios grupės dydžio įtaką darbo efektyvumui, ir siūlau eksperimentą apie norų priežastis.

Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m.lapkričio 18 d.

Noriu, labai noriu - ratais galvoje braukosi mintis. Na gerai, pasikalbėkim. Kas tu, kur tavo namai, koks tavo tikslas? Noras kažkaip sutrinka, ima nedrąsiai glamžyti savo skrybėlę, krenkšti ir atsiseginėti apykaklės sagą. Nagi nagi, įdomu, juk nebaru, nespaudžiu - kas tu? Noriu-noriu-nėralaiko, jis sako, akies kraštu stebėdamas, gal netyčia pavyks. Žinau, girdėjau, pamenu, bet kodėl ir kas tu? Matau, kaip plėvesuoja jo atlipęs ūso kraštas, nors ir jis jaučia, ir bando lyg mąsliai pasiremdama smakrą jį nemačiomis užklijuoti. Bet mato, kad ir aš matau. Ištempiu lūpas į horizontalią šypeną, kuri labiausiai reiškia geranorišką apgailestavimą, bet kuriai mano vidinis Jablonskis dar nesugalvojo pavadinimo.