Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. spalio 23 d.

Žiūriu į krentančius lapus. Jei būčiau medis, tai būtų netektis? Žingsnis gyvenimo ratu? Išsilaisvinimas? Ar medis turi savo mėgstamus lapus, kurių ilgisi? Ar visi jie jam vaikai? Ar labiau kaip plaukai ir nagai, kuriuos nemirktelėję pakeičiam? Bet jau kokios šakos tai jau turbūt gaila, galvoju prisiminus žiemos sniego storį ir po kepurėmis sulinkusius medžius ir nuolatinį lūžtančių šakų poškėjimo garsą iš miško. O gal skauda, kaip netekus rankos? Ar medžiai jaučia fantominį skausmą nulūžusios šakos vietoje?... Kiek šakų medis gali prarasti, kad vis dar laikytų save medžiu? Gal iki paskutinio vandens siurbtelėjimo pačia mažiausia šaknimi? O gal jis kas pavasarį yra naujas, pabudęs iš visiškos užmaršties?

• Likes
• Download22
• Share