Šaukšto Proto dienoraštis, 20...m. lapkričio 5 d.

Sunku būti šalia verkiančio žmogaus. Net po tiek kartų ir po tiek metų, jausmas neslopsta. Slopsta noras pabėgti ir užbaigti šią būseną, nes vėl ir vėl matau, kaip ašaros padeda. Jei bandyčiau stabdyti, slopinti, nukreipti dėmesį - prarastume tą gydančią akimirką. Todėl kantriai laukiu. Gal ir ne naujiena, bet galima vienu metu patirti sunkumą ir patirti ryžtą nesitraukti nuo jo. Patirti neigiamą būseną dar nereiškia, kad ją reikia tuoj pat užbaigti. Gąsdina neįprastos būsenos, o jas pažinus, galima pamatyti visai ką kitą. Galima nerimauti ir kaupti informaciją. Galima bijoti ir planuoti alternatyvas. Galima pykti ir kaupti jėgas. Bandant pabėgti vis šie turtai lieka nepriimti ir nepanaudoti. O svarbiausia, galima verkti ir prausti savo susipurvinusį, nusibrozdinusį, susivėlusį vidų. Vengiantys ašarų praranda šį nuostabų būdą gydyti save - veikia geriau nei dauguma šiai būsenai "taisyti" skirtų tablečių. Man kiekvieną kartą sustojus apie tai pagalvoti, gniaužia kvapą - nesuprantu, kada ir kodėl evoliucijoje gavome tokią stebuklingą dovaną.

• Likes
• Download35
• Share