Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. rugsėjo 2 d.

Laukiu, bet nelaukiu, kol nebeišgirsiu gervių iš už kalnelio. Keistas tas jausmas, kaip ilgas besidriekiantis šydas, ir niekad nežinai, kada jau bus JAU, ko gero tik po kurio laiko suprasiu. Man norisi atsiminti, kad kitais kartais gervės išskrisdamos sušukdavo kažką panašaus į "iki, pasimatysim pavasarį", ir man vis kažkodėl labai verdavo širdį, kad nebežinosiu, jog jos čia kuičiasi po žolę ir vakarais skrenda tyliai, kaip pelėdos. Bet aš nežinau, ar taip buvo iš tiesų, ar aš žiemos vakarais prispalvindavau į tą prisiminimą papildomų spalvų. Pavasarį būna paprasčiau, ilgoje žiemos tyloje, kaip baltame lape vis atsirandant naujoms spalvoms ir naujiems garsams. Vieną dieną dar tik zylės, po to žiū jau ir varnėnai, po to viskas miškas pragysta, ir kiekvienas JAU tada labai ryškus.

• Likes
• Download53
• Share