Šaukšto proto dienoraštis, 20... m. rugsėjo 18 d.

Pamenu, su vis dar gana gyvu emociniu šleifu, kaip man paauglei mama sakė "tu nemoki priimti kritikos". Tada "mokėti" buvo viena iš pagrindinių mano asmenybės atramų, todėl jaučiausi stipriai užpulta. Aš moku viską! Na, beveik viską. O kai po to nesekė joks "žiūrėk, čia yra taip...", tai dar jaučiausi ir išduota. Tada man taip atrodė. Matyt dėl tos priežasties gana daug gyvenime galvojau apie kritiką, apie nuomones, apie skirtumus. Kartu nejučiom treniravausi taip stipriai nesusijaudinti - smegenims nusibosta besikartojantys dalykai, ir emocinės reakcijos į tuos pačius išgyvenimus slopsta. O atsiradus daugiau erdvės ramybei, atsirado ir kitokių spalvų.

• Likes
• Download39
• Share