Šaukšto proto dienoraštis, 20... m. lapkričio 27 d.

Einu kalnuose, aplink siaučia vėjas, lietus, šlapias sniegas, visas oras kaukia ir kunkuliuoja nenusakoma kryptimi. Ar galiu eiti atgal? Nežinau. Tokia mintis galvoje netrypčioja. Matyt negaliu. Tvirčiau sugriebiu apykaklę ir užsidengiu nosį, kad išsaugočiau nors kiek šilto oro ir galėčiau įkvėpti tiek, kiek telpa į plaučius, o ne tiek, kiek atrodo vėjui. Stabteliu prie tarpeklio. Čia vėjas kaukia dar garsiau. TIkra kalnų dūda, galvoju, matyt noriu save kažkaip pralinksminti nors akimirkai. Virš tarpeklio kabo siauras tiltas. Siūbuoja, šlapias, bet atrodo patikimai. Tai mano vienintelis kelias į priekį.

• Likes
• Download27
• Share