Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. gegužės 14 d.

Žinojau šį žodį ir seniau, bet atrodo, kad tik kaip atvaizdą. Išgirdau dainą, ir žodis atgijo, suplasnojo ir išsiskleidė. Seniau turbūt būčiau pasakojus ilgą istoriją, koks tas jausmas. Kai tau tik trylika, o atsisveikini su draugais, kurių tiksliai žinai, kad nebepamatysi _niekada_. Kai bandai išsaugoti stebuklingo mėnesio likučius ir rašai po tris, keturis, penkis laiškus per dieną - bet galiausiai išsenka ir jie, ir lieka tik tas jausmas. Kai į dangiškas pievas išeina mylimi žmonės ir katinai. Tikiuosi, tikiuosi, kad jie ateis prie dangiškų vartų - bet gal, kaip toj knygoj, ir dangus toks didelis, kad niekada nesusitiksim?... Kai tau nebe trylika, bet ir išvažiuoti taip sunku, kaip per save visą išskelti bedugnę, į kurią sukrenta visa iki šiol turėta meilė, laimė ir džiaugsmas, be aido ir be atspindžio. Kai žiūri į mažą narsų kosminį aparatą, kuris 9 metus skrido iki Plutono, dieną fotografavo kvapą gniaužančias nuotraukas, ir dar devynis mėnesius jas siuntė atgal, ir nuskrido tolyn... į niekur, į kosminę tamsą ir tylą - tol, kol užteks jėgų tirti ir pasakoti mums.

• Likes
• Download43
• Share