Šaukšto Proto dienoraštis, 20... m. birželio 4 d.

Šiemet, turbūt, pirmą kartą karšta. Sėdžiu ant žemės, jaučiu, kaip šlampa užpakalis, bet man tai nė kiek nerūpi. Oras intensyviai kvepia alyvomis. Sėdim pačiame Alyvų kalno viduryje (ne To Alyvų kalno - o Šito Alyvų kalno). Dalinuosi savo krauju su keletu uodų. Tegul. Maža donorystė būsimam kokio nors paukščio labui. Kvepia kaip pavasario atostogos Kaune ir vasaros atostogos pajūryje. Kaip tankus vėjo plaukuose, šiltos odos, storų įdomių knygų ir lengvo "ai" metas. Laikas vos drįsta sėlinti, net jei jį ir galima matuoti kitų alyvomis besigėrinčių sakiniais ir žingsniais. Baltos, rožinės, melsvos, violetinės. Paprastos ir pilnavidurės, mažos ir didelės. Tankios ir visai ikebaninės, žaliais ir geltonais lapais. Visos vienu metu pajutusios tiek džiaugsmo, kad nesitvėrė savoje žievėje ir sprogo kuo gražiausiais fejerverkais. Štai. Prašom, čia jums. Laiko sustabdymui, jūsų asmeninei amžinai zen akimirkai. Ar bus rytoj, klausiu, ar galiu grįžti? Kas yra rytoj, kai dabar trunka amžinai?, klausia alyvos. Tiesa, tiesa. Čia ir dabar telpa visi pavasariai, visos atostogos, buvusios ir būsimos, visi įrodymai, kad pavasaris atėjo ir nebeišeis, kad vasara vis tiek sušildys, net po to, kai pasibaigs, ir atrodys, kad lis amžinai.

• Likes
• Download24
• Share